Šiandien mirė ilgametė Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Lolita Martinonytė. Apie netektį oficialiai pranešė teatras socialiniame tinkle „Facebook“, išreikšdamas užuojautą aktorės artimiesiems ir visai teatro bendruomenei. Beveik keturis dešimtmečius scena buvo neatsiejama jos gyvenimo dalis, o teatras – vieta, kurioje ji sukūrė dešimtis ryškių vaidmenų.
Savo pasisakymuose aktorė ne kartą pabrėžė, kad teatras jai niekada netapo rutina. Jos teigimu, kiekvienas išėjimas į sceną yra naujas kūrybinis veiksmas, reikalaujantis visos aktoriaus koncentracijos ir atsakomybės. Ji yra sakiusi, kad tikrasis pavojus slypi ne darbo intensyvume, o gyvenime „automatu“, kai prarandamas vidinis gyvumas.
Kelias į teatrą
L. Martinonytės kelias į teatrą prasidėjo dar jaunystėje. Pirmasis susidūrimas su scena, dekoracijų kvapu ir teatro erdve tapo lemtingu momentu, po kurio nebeliko abejonių dėl pasirinktos krypties. Nors jos interesai buvo platūs, būtent teatras tapo tuo pasauliu, kuriame ji jautėsi esanti savo vietoje.
Kalbėdama apie kūrybą, aktorė išskyrė gyvą teatro prigimtį. Skirtingai nei kine, spektaklis kiekvieną kartą gimsta iš naujo, o jo sėkmę lemia ne tik aktoriaus darbas, bet ir publikos nuotaika, bendras energijos mainas. Ji yra sakiusi, kad laimingiausia jaučiasi tarp kulisų, net ir tuomet, kai kūrybiniame kelyje pasitaiko tylos ar vaidmenų stokos laikotarpių.
Paskutiniuose vaidmenyse L. Martinonytė kalbėjo apie žmogaus polinkį „pramiegoti“ gyvenimą – ne dėl ligos, o dėl kasdienybės, kuri tampa mechaniška ir tuščia. Jos teigimu, tiek scenoje, tiek gyvenime svarbiausia išlaikyti gyvumą, jautrumą ir sąmoningą buvimą.
Reflektuodama šiuolaikinį teatrą, aktorė džiaugėsi jaunų kūrėjų drąsa ir nauju požiūriu, tačiau kartu jautė nerimą dėl jaunosios kartos aktorių, nerandančių galimybių save realizuoti. Teatrą ji vadino savotiška liga – kartą įžengus į sceną, nebegalima likti nuošalyje.
Teatras jai turėjo ir savitą kvapą – dekoracijų dulkių, kulisų, prakaito ir emocijų, sukauptų per daugelį metų. Ji tikėjo, kad scena sugeria žmonių patirtis ir išlieka gyva tol, kol joje kuriama.
Biografija
L. Martinonytė gimė 1962 metų spalio 29 dieną Kaune. 1978–1980 metais mokėsi Jono Vaitkaus vadovaujamoje dramos studijoje prie Kauno dramos teatro, o 1984 metais baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją, kur aktoriaus meistriškumo katedrai vadovavo profesorė Audronė Savickaitė. Tais pačiais metais ji buvo priimta į J. Miltinio dramos teatrą, kuriame dirbo daugiau nei keturis dešimtmečius ir sukūrė dešimtis vaidmenų teatro scenoje.
Tarp paskutiniųjų jos vaidmenų – Lora spektaklyje „Arrivederci“, Paulina spektaklyje „Aliaska“, Olimpė, La Madresita ir Ledi Maligan spektaklyje „Camino Real“, Šeimininkė spektaklyje „Apsiaustas“, Baltoji dama spektaklyje „Mūsiškiai“, Moters vaidmuo spektaklyje „Pabudimas“, taip pat daugelis kitų klasikinės ir šiuolaikinės dramaturgijos personažų. Aktorė vaidino ir kine – sukūrė pagrindinius vaidmenis filmuose „Ant amžių ribos“ ir „Eglė žalčių karalienė“, filmavosi kituose kino projektuose.
Lolitos Martinonytės kūrybinis palikimas išliks svarbia Lietuvos teatro istorijos dalimi.
Apie atsisveikinimo ir laidotuvių laiką bei vietą J. Miltinio dramos teatras praneš artimiausiu metu.
