Pakistanietis Abdullah studijuoti į Lietuvos uostamiestį atvyko praėjusiais metais. Per visą šį laiką jis pirmą kartą išgyveno malonius, jaudinančius dalykus: pirmąjį sniegą, pirmą kartą pamatė vieną seniausių Europoje – Vilniaus senamiestį bei susipažino su geranoriškais žmonėmis. Nors visas šias patirtis jis itin vertina, vaikinui Lietuvoje yra tekę išgyventi ir skaudžias patirtis.
Atvirame pokalbyje Abdullah sutiko įsileisti į gyvenimą per emigranto akis, papasakoti apie malonias ir skaudžias patirtis bei išskirti, kas Lietuvoje sukėlė didžiausią kultūrinį šoką.
Gyvenimas gimtojoje šalyje ir atvykimas į Lietuvą
Pašnekovas papasakojo, kad gyvenimas Pakistane po mokyklos baigimo buvo geras: šeimai netrūko nieko. Nepaisant to, sekti tėvo pėdomis verslo srityje jis nenorėjo, todėl suprato – reikia kelti sparnus svetur.
„Gyvenimas Pakistane iš esmės buvo geras. Mano šeima yra gerai įsitvirtinusi – mano tėvas turi savo verslą, todėl man niekada nereikėjo dirbti dėl pinigų. Tačiau turėjau vieną baimę: jei liksiu Pakistane, galiausiai turėsiu prisijungti prie tėvo verslo, nes jis norėjo, kad jame dirbčiau.
Aš labai gerbiu ir myliu savo tėvą, tačiau jo verslas manęs niekada nežavėjo. Jis dirba nekilnojamojo turto srityje, ir ši veikla man niekada neatrodė patraukli“, – teigė užsienietis.
Supratęs tai, jis bandė studijoms išvykti į Kanadą ar Airiją, tačiau gauti vizą į šias šalis nebuvo taip paprasta. Procesas gali trukti mėnesių mėnesius, pasitaiko įvairių trikdžių, o agentas, buvęs atsakingu už vizą, iš esmės buvo apgavikas. Nepavykus iškeliauti į minėtas šalis, Abdullah su draugu ieškojo variantų kitur. Vienas tokių buvo Lietuva, apie kurią jiedu žinojo itin mažai.
„Mano geriausias draugas pradėjo ieškoti kitų šalių ir galiausiai papasakojo man apie Lietuvą. Tiesą sakant, tuo metu aš beveik nieko apie Lietuvą nežinojau. Kai jis paminėjo šią šalį, aš paklausiau: „Kas tai per šalis? Kur ji yra? Papasakok daugiau.“
Mes pateikėme paraišką į Lietuvą visiškai atsitiktinai. Todėl kai žmonės manęs čia klausia, kodėl pasirinkau Lietuvą, aš atsakau labai paprastai: aš jos nepasirinkau – tai buvo visiškai atsitiktinis sprendimas“, – pažymėjo pašnekovas.
Vaikinas sakė, kad nors tėvo versle dirbti nenorėjo, verslo svarbą suprato, todėl ir pasirinko studijuoti finansus Klaipėdos valstybinėje kolegijoje.
„Nepaisant visko, aš buvau labai įkvėptas savo tėvo kaip verslininko. Matydamas, kaip jis kūrė ir vystė savo verslą, supratau to svarbą. Todėl, kai atvykau čia studijuoti, pasirinkau finansus, tikėdamasis, kad ši specialybė man suteiks geresnių galimybių ateityje“, – dėstė Abdullah.
Apie lietuvius manė kitaip
Pasak jo, ieškodamas informacijos apie Lietuvą internete jis susidarė įspūdi, kad lietuviai užsieniečius priima gerai, yra atviri ir draugiški. Tokią nuomonę jam paneigė lėktuve sutikta lietuvė.
„Internete ir socialiniuose tinkluose buvau girdėjęs labai įvairių dalykų apie Lietuvą. Kai kurie žmonės sakė, kad lietuviai yra labai malonūs, draugiški ir šilti žmonės, kurie gerai priima užsieniečius. Šalia manęs lėktuve sėdėjo lietuvė mergina, ir aš jai papasakojau apie tai, ką buvau girdėjęs. Ji man pasakė: „Ne, Abdullah, tu klysti. Lietuviai iš tikrųjų yra gana šalti žmonės. Jie nėra labai atviri ir gali būti, kad susidursi su rasizmu.“
Aš atsakiau, kad rasizmas egzistuoja visose šalyse ir galbūt tai nėra labai dažnas dalykas. Tačiau ji sakė, kad lietuviai tiesiog nėra labai įpratę prie naujų žmonių ir skirtingų tautybių, todėl gali būti sunkiau. Ji taip pat pasakė, kad čia nėra įprasta sakyti „labas“ kiekvienam žmogui. Aš pasakiau: „Gerai, tada to nedarysiu“, – dalijosi pakistanietis.
Jis prisiminė, kad pirmąjį kultūrinį šoką patyrė vos nusileidęs oro uoste ir išlipęs iš lėktuvo.
„Kai išlipau iš lėktuvo, vis tiek pasisveikinau su žmonėmis, kurie stovėjo netoli išėjimo. Jie tiesiog žiūrėjo į mane taip, lyg būčiau koks nors ateivis. Tada supratau, kad galbūt čia tikrai nereikia sveikintis su kiekvienu žmogumi. Tai buvo mano pirmasis kultūrinis šokas Lietuvoje“, – sakė vaikinas.
Atvykęs į Vilnių jis pagaliau suprato, kad gyvenimas nuo šiandien pasikeis stipriai, nes namai – toli. Prisimindamas pirmąsias dienas vaikinas neslėpė, kad sostinė jį pakerėjo.
„Kai pagaliau atvykau į Lietuvą, pirmą dieną buvo gana keista. Išlipęs iš oro uosto pagalvojau: „Oho, aš tikrai nebe Pakistane.“ Kitą dieną atsikėliau ir pirmą kartą normaliai pamačiau Vilnių. Pamačiau Vilniaus senamiestį, ir jis man pasirodė labai gražus. Tiesą sakant, mano pirmoji reakcija buvo tokia, lyg būčiau patekęs į kokį nors Holivudo filmų dekoracijų miestą“, – šyptelėjo Abdullah.
Susidūrė su rasizmu
Nors dar tik beprasidedantis gyvenimas Lietuvoje pakistanietį žavėjo, neilgai trukus jis susidūrė su pirmu šokiruojančiu lietuvio elgesiu, kuris vėliau buvo nurašytas juokams.
„Buvau parduotuvėje, kur pirkau SIM kortelę. Išėjęs iš parduotuvės pamačiau tris vyrus, maždaug 40-50 metų amžiaus, ir vieną moterį. Jie pradėjo žiūrėti į mane. Aš tiesiog nusišypsojau.
Tada vienas iš jų paklausė: „Ką tu čia veiki? Iš kur tu?“ Aš atsakiau, kad esu iš Pakistano. Jie pasakė: „Ai, tai iš Indijos.“ Aš pasakiau: „Ne, iš Pakistano.“ Jie atsakė: „Indai ir pakistaniečiai – tas pats.“ Aš pasakiau, kad mes galbūt ir panašus, bet tai yra skirtingos šalys.
Tada vienas iš jų pasakė kažką labai nemalonaus apie indus ir pakistaniečius. Kai aš nustebęs paklausiau: „Atsiprašau?“, jis tik nusijuokė ir pasakė, kad juokauja“, – prisiminė studentas.
Toks atvejis – ne vienetinis. Vėliau Abdullah dar kartą nukentėjo nuo priešiškai nusiteikusių praeivių. Jis sutiko papasakoti, kaip viskas vyko.
„Buvo maždaug apie 19 valandą vakaro, aš tiesiog ramiai vaikščiojau parke. Staiga trys vyrai pradėjo šaukti: „Palauk, palauk!“
Aš iš pradžių nustebau, nes daug žmonių čia nekalba angliškai, todėl nesupratau, kodėl jie mane kviečia. Aš atsisukau ir paklausiau, ko jie nori. Vienas vyras priėjo prie manęs ir paklausė: „Ką tu čia darai?“ Aš parodžiau rankomis, tarsi sakyčiau: „Aš tiesiog vaikštau.“
Tačiau jis staiga stipriai susuko mano ranką ir pradėjo kartoti: „Ką tu veiki mano šalyje?“ Aš buvau labai šokiruotas. Pasakiau jam, kad čia studijuoju. Tačiau jis vis kartojo tą patį klausimą. Tada kitas vyras iš jų kompanijos priėjo ir pasakė: „Atsiprašau, jis šiek tiek girtas.“ Tačiau iš tikrųjų jis visai neatrodė girtas. Kai žmogus būna girtas, paprastai tai jaučiasi iš kvapo.
Ši situacija mane labai sukrėtė. Aš niekada net neįsivaizdavau, kad gali nutikti kažkas panašaus. Po to kelias minutes tiesiog stovėjau ir galvojau apie savo gyvenimą. Galvojau: kodėl tai vyksta? Aš juk nieko blogo nedarau“, – neslėpė apmaudo jis.
Netrūksta ir palaikymo
Nepaisant šių skaudžių patirčių, pašnekovas susidūrė ir su palaikančiomis reakcijomis iš Lietuvos gyventojų. Jis prisiminė kartą, kai jį savo maloniu bendravimu nustebino vyresnio amžiaus moteris ir vaikinas, padėjęs jam parduotuvėje.
„Po pirmojo incidento, tą pačią dieną sutikau ir labai malonią moterį – jai galėjo būti apie 80 metų. Aš atidariau jai duris, ji kažką pasakė lietuviškai, tada ištarė „ačiū“, palietė mano petį ir nuėjo. Tai buvo labai gražus ir šiltas momentas.
Taip pat, prisimenu kartą, kai nuėjau į parduotuvę, kuri yra netoli mano bendrabučio. Ten buvo vienas vaikinas, kuris man labai padėjo. Aš buvau labai pasimetęs ir jis priėjo prie manęs paklausti, ar man reikia pagalbos. Jis padėjo man susirasti įvairius produktus ir paaiškino daug dalykų parduotuvėje“, – pasakojo jis.
Paklaustas, kaip pavyksta susitvarkyti su neigiamomis reakcijomis, vaikinas sakė bandantis nepasiduoti, kad pastangos atvykti čia nenueitų veltui.
„Aš tiesiog galvojau, kad jau esu čia, jau investavau daug laiko, pastangų ir pinigų, todėl negaliu tiesiog visko palikti ir išvykti. Jei dabar pasiduočiau ir išvykčiau, tuomet visa tai netektų prasmės“, – kalbėjo pašnekovas.
Pripažįsta, kad būna visokių imigrantų
Pasak jo, kad minėti incidentai nenutiktų, svarbu suprasti, kad emigrantai gali teigimai prisidėti prie šalies gerovės.
„Tam tikra prasme imigrantai gali būti svarbi visuomenės dalis, nes Europoje gimstamumas nuolat mažėja. Daugelis žmonių vėliau tuokiasi arba neturi vaikų. Jei šalyse mažės gyventojų skaičius, tai taip pat sukels problemų ateityje“, – svarstė Abdullah.
Tiesa, jis išskyrė ir tai, kad netinkamai svetur besielgiantys žmonės egzistuoja. Pašnekovas pažymėjo, kad svarbu tokius žmones laikytis atskaitingais už savo veiksmus.
„Aš tikrai nesakau, kad visi imigrantai yra geri. Ne – tarp jų taip pat yra blogų žmonių. Yra blogų žmonių iš Pakistano, Indijos, Afganistano ir kitų, kurie tikrai elgiasi netinkamai. Mano nuomone, tokie žmonės turėtų atsakyti už savo veiksmus. Tačiau negalima vertinti visų vienodai.
Aš, pavyzdžiui, niekada nepadariau nieko blogo jokiam žmogui. Aš visada stengiuosi padėti žmonėms, kiek galiu. Net jei kartais jie su manimi elgiasi grubiai, aš vis tiek stengiuosi neprarasti savęs ir savo vertybių, vien todėl, kad kažkas kitas nėra malonus man“, – dalijosi vaikinas.
Kultūriniai skirtumai ir ambicingi ateities planai
Nors kultūriniai barjerai ir netikėtos praeivių reakcijos reikalavo nemažai vidinės stiprybės, tai nebuvo vienintelis dalykas, prie kurio jam teko pratintis. Ne ką mažesniu išbandymu – o iš pradžių ir didžiuliu džiaugsmu – tapo radikaliai kitoks Lietuvos klimatas.
„Pakistane oras yra labai kitoks. Vasarą temperatūra gali pakilti iki 35–40 °C, o žiemą paprastai būna apie 8–12 °C.
Kai atvykau į Lietuvą, tai buvo praėjusių metų spalio 11 dieną. Tuo metu Pakistane spalį paprastai būna apie 20–24 °C, o Lietuvoje tuo metu buvo apie 6 °C. Todėl man tai buvo didelis skirtumas.
Kai Lietuvoje pradėjo snigti, pradžioje man tai labai patiko. Aš eidavau į lauką, sėdėdavau parke ir tiesiog mėgaudavausi sniegu. Tačiau po kurio laiko pradėjau galvoti: „Gerai, jau užtenka to sniego, kada jis baigsis? “, – juokėsi užsienietis.
O kur kas įdomesnis vaikinui pasirodė ne klimato, o pačių žmonių temperamento „vėsumas“. Lygindamas Lietuvos ir Pakistano gyventojus, Abdullah pastebėjo kontrastą.
„Mano nuomone, pakistaniečiai yra labai šilti ir labai draugiški žmonės. Ypač vyresnio amžiaus žmonės – jie visada šypsosi ir labai svetingai priima kitus.
Pakistane labai įprasta būti svetingam su svečiais. Jei užsienietis atvyksta į Pakistaną, žmonės dažnai nori jį priimti, padėti, parodyti šalį. Net jei pažiūrėsite vaizdo įrašus „YouTube“ apie užsieniečius Pakistane, dažnai pamatysite, kad jie labai gražiai kalba apie žmones ir jų svetingumą. Nors Pakistanas neturi labai daug imigrantų ar užsieniečių, žmonės vis tiek stengiasi būti labai atviri ir draugiški.
Lietuvoje žmonių charakteris šiek tiek kitoks. Tačiau aš jų dėl to nekaltinu. Tai tiesiog kitokia kultūra ir kitoks žmonių būdas, kuris susiformavo per daugelį metų. Pavyzdžiui, jei Pakistane pamatyčiau žmogų, kuris visada atrodo labai rimtas ir niekada nesišypso, aš tikriausiai pagalvočiau, kad su juo kažkas negerai, ir galbūt net paklausčiau, ar viskas gerai.
Tačiau Lietuvoje, jei pamatau žmogų, kuris nusišypso, tai iš karto pagerina mano dieną, nes šypsenos čia nėra tokios dažnos“, – šyptelėjo pakistanietis.
Tiesa, galvodamas apie ateitį, Abdullah savęs mūsų šalyje neįsivaizduoja ir turi ambicingų planų JAV.
„Kalbant apie ateitį, taip – planuoju po kelių metų išvykti. Norėčiau persikelti į Jungtines Amerikos Valstijas. Žinau, kad ten taip pat yra problemų ir rasizmo, bet kažkodėl visada norėjau gyventi Niujorke.
Man patinka kurti turinį socialiniuose tinkluose – kurti vaizdo įrašus, dalintis savo gyvenimu. Todėl labai norėčiau pabandyti tapti turinio kūrėju Niujorke. Taip pat, jei ten galėčiau dirbti finansų srityje, tai būtų puiki galimybė“, – atskleidė vaikinas.
