Sandra laukė trečiosios dukros su didžiuliu džiaugsmu – ji svajojo apie tris mergaites, augančias kartu. Tačiau ši svajonė virto skaudžiausia jos gyvenimo patirtimi. Kova dėl naujagimės gyvybės ir galiausiai atsisveikinimas su ja ligoninės palatoje pakeitė mamos požiūrį į gyvenimą visam laikui.
Dar vaikystėje Sandra svajojo apie didelę šeimą. Būdama maža, ji savo meilę ir rūpestį skyrė gyvūnams, o suaugusi visą švelnumą, atsakomybę ir širdies šilumą norėjo atiduoti vaikams.
„Visada svajojau apie tris vaikus. Turbūt labai daug turiu viduje meilės ir aš labai norėjau ją kažkam perteikti. Galėčiau visą savo meilę dalinti“, – pasakojo moteris.
Ši svajonė, atrodė, pildėsi. Sandra sutiko mylintį vyrą, susilaukė dviejų dukrų, o žinia apie trečią nėštumą atnešė dar daugiau džiaugsmo. Moteris žinojo, kad tai bus paskutinis nėštumas, todėl šį laikotarpį labai vertino ir juo džiaugėsi – atrodė, kad viskas bus gerai. Tačiau gimdymo dieną viskas pasikeitė. Po cezario pjūvio gimusi dukrytė Sofija negalėjo savarankiškai kvėpuoti.
„Ji neverkė, jie gaivino ją. Man niekas nesakė: sveikinam, gimė“, – prisiminė Sandra.
Sunkumai gimus mergaitei
Medikams pavyko atgaivinti Sofiją, tačiau ji buvo paguldyta į reanimacijos skyrių, akylai prižiūrima gydytojų. Kaip aiškino medikai, kūdikiams, gimusiems po cezario pjūvio, taip kartais nutinka, tačiau mergytė turėtų pasveikti.
„Nepamačiau, nepabučiavau. Aš labai norėjau, kad man nors vieną vaiką ant krūtinės uždėtų. Nes aš nepatyriau šito jausmo ir klinikose tikrai leido, sakė tikrai, jeigu viskas gerai, mes tau uždėsim. Ir neuždėjo“, – gimdymo akimirkas prisiminė Sandra.
„Aš jaučiau, kad bus blogai“, – nuo pat pradžių jautė Sandra.
Nėštumo metu mamos ne tik džiaugiasi, bet ir nerimauja dėl gimdymo, jos tikisi, kad jų vaikas gims sveikas ir stiprus. Tačiau Sandra išgirdo žodžius, kurių nenori išgirsti nė viena mama: „Smegenų pažeidimai bus negrįžtami.“
„Dabar mergaitės prarasta vaikystė. Nebėgios ir niekada nežais su jokiais žaisliukais“, – graudinosi dviejų vaikų mama.
Naujagimė susilaukė daug meilės
Nuo tos akimirkos tėvai žinojo – jų dukrelė nebus tokia kaip kiti vaikai, jos gyvenimas bus kitoks. Tačiau tėvų meilė buvo besąlygiška. Kaip sako Sandra, vyrui visiškai nerūpėjo, kad dukra gimė kitokia – jis ją mylėjo nuo pirmos akimirkos.
Iš ligoninės grįžusi Sofija namuose buvo sutikta labai šiltai – vyresnės sesės jos laukė su šypsenomis. Deja, ši ramybė truko neilgai. Po savaitės mergytė vėl buvo išvežta į ligoninę – jos būklė pablogėjo, prireikė nuolatinės medikų priežiūros.
Mama Sofiją ligoninėje lankė kelis mėnesius. Ten mergytė buvo ir pakrikštyta.
„Iš tikrųjų, aš jau ją paleidau, kai ji buvo gyva. Aš jai ne kartą esu sakiusi, kad aš tave paleidžiu. Jeigu tu nori, keliauk, atlik savo misiją ir aš tavęs nelaikau čia žemėje“, – skaudžiai kalbėjo Sandra.
„Buvo sunku žiūrėti į jos kančias, kai tu nieko negali padaryti. Tu žiūri į vaiką, besikankinantį, ir tu nieko negali padaryti. Ką gali padaryti, tai tik už rankytės palaikyti. Net ant rankų paimti aš jos negalėjau“, – pridūrė ji.
Deja, ligoninėje Sofijos gyvybė užgeso. Sandra sakė, kad tai buvo sunkiausias momentas jos gyvenime.
„Buvo vasara, nuėjau į balkoną ir taip pirmą kartą žemyn pažiūrėjau ir aš pirmą kartą pajaučiau, kad nenoriu gyventi. Niekada gyvenime, nejaučiu tokio nuoširdaus: nenoriu gyventi. Atrodė, sugriuvo gyvenimas“, – atvirai prisipažino moteris.
Sandrai padėjo paramos fondas „Tuk tuk širdele“
Didžiausia atrama šiuo sunkiu gyvenimo etapu Sandrai tapo vyras ir dvi dukros. Ji žinojo, kad turi gyventi toliau, būtent dėl jų. Tuo metu moteris kreipėsi į paramos fondą „Tuk tuk širdele“, kuris padeda mamoms, išgyvenančioms vaikų netektį. Kaip sakė ji, bendravimas su kitomis mamomis buvo itin vertingas.
„Man tiek daug suteikė to palaikymo. Atrodė kažkam rūpiu, kad nesu viena ir kažkas šalia. Tai sustabdė tikrai mano baisias mintis“, – minėjo Sandra.
Po skaudžios netekties pasikeitė ir moters vertybės, požiūris į gyvenimą ir į laiką.
„Yra gyvenimas iki Sofijos ir gyvenimas po Sofijos“, – teigė ji.
„Dabar žinau, kad kiekviena diena gali būti paskutinė. Šiandien reikia džiaugtis. Ką turime ir kuo galime. Nebeatidėlioju to džiaugsmo tikrai“, – kalbėjo Sandra.
Visą jautrią Sandros istoriją ir dainą, kurią ji skyrė dukrytei Sofijai, išgirskite laidoje.
