Vis dažniau atėjus į šarvojimo salę pasitinka ne karstas su velioniu, o urna su šalia padėta mirusiojo nuotrauka. Nors pamažu kremavimo tradicija įsišaknija Lietuvoje, o dėl skirtingų priežasčių ją renkamasi vis dažniau, vis tik ar toks pasirinkimas neprieštarauja tikėjimui?
Naujienų portalui tv3.lt šia tema pakomentuoti sutiko Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos klebonas, kunigas Mindaugas Šlaustas.
Tikėjimas palaikų kremuoti nedraudžia
Kaip pasakojo pašnekovas, žvelgiant į Šventojo Rašto mokymą, tokių teiginių, kuriais būtų prieštaraujama kremavimui, nėra.
Vis tik klebonas skubėjo užbėgti įvykiams už akių ir nurodė, kad nors tai – leistina praktika, tačiau šiame procese atsispindi tam tikros tamsios šio pasirinkimo pusės.
„Man atrodo, kad šiandien apskritai esame labai nutolę nuo tradicinio atsisveikinimo su mirusiuoju. Gyvename skubėdami, visur lekiame, norime kuo greičiau viską sutvarkyti. Tas skubėjimas paliečia ir laidotuves.
Dažnai žmonės renkasi kremavimą iš labai žmogiškų paskatų. Galbūt nenori matyti mirusio artimojo, nori išvengti sunkių emocijų, tačiau vėliau gedėjimo procese gali paaiškėti, kad kažko pritrūko.
Kai vyksta atsisveikinimas su urna, žmogus mato nuotraukas, prisiminimus, klausosi muzikos, tačiau paties velionio buvimo nebėra. Nebelieka galimybės ilgiau pabūti šalia, melstis, ramiai išgyventi išsiskyrimą. Mano nuomone, būtent čia ir slypi tam tikras dvasinis praradimas“, – pasakojo jis.
Toks M. Šlausto įvardytas dvasinis praradimas kiekvienam gali pasireikšti skirtingai. Anot jo, kiekvienas gedi skirtingai, tačiau kartais po kurio laiko dėl kremavimo gali atsirasti įvairių vidinių išgyvenimų.
Pasak jo, tenka susidurti ne su vienu tikinčiuoju, kuris po atsisveikinimo ima svarstyti, ar pasielgė teisingai, ar nereikėjo skirti daugiau laiko atsisveikinimui su mirusiojo kūnu.
„Keičiasi požiūris, atsiranda didesnė gyvenimo branda ir tada ima kilti įvairūs klausimai. Man atrodo, kad svarbiausia problema yra ta, jog žmogus dažnai iki galo neišgyvena paties atsisveikinimo.
Trūksta maldos, ramybės, buvimo kartu. Viskas vyksta labai greitai: urna, apeigos ir viskas baigta. Dėl to kai kuriems žmonėms gali būti sunkiau dvasiškai priimti netektį. Lieka jausmas, kad kažkas liko nepadaryta arba neišgyventa iki galo“, – nurodė jis.
Urna neretai tampa daiktu per laidotuves
M. Šlaustas dalijosi, kad bendrai žvelgdamas į laidotuvių tradicijas mato pokytį. Anot jo, kai žmogus laidojamas karste – procesas ilgesnis ir gilesnis. Tuomet artimieji ateina pabūti, pasimelsti, prisiminti velionį, o dabar viskas vyksta kiek kitaip.
„Urna savaime nėra blogas dalykas, tačiau ji nebekalba taip, kaip kalba žmogaus buvimas šalia. Ji nebesukuria to paties ryšio. Žmonėms tampa sunkiau išgyventi paskutinį atsisveikinimą, paliesti ranką, paskutinį kartą pabūti su savo artimuoju.
Kartais net tenka matyti, kaip urna tampa tiesiog daiktu, kurį galima trumpam padėti ant žemės ar kur nors šalia, kol, pavyzdžiui, atidaromos katafalko durys.
Urną taip pat galima paimti ir nusinešti tiesiog maiše iki kapo, ko karsto buvimas niekuomet neleistų“, – pasakojo pašnekovas.
Kunigas aiškino, kad tokios detalės per atsisveikinimus jam nepraslysta pro akis. Visa tai – atvaizdas to, kaip dabar suvokiame mirtį ir pagarbą mirusiajam.
„Apskritai, į laidotuves vis rečiau atvyksta tolimesni draugai, pažįstami ar bičiuliai. Žinoma, tam įtakos turi bendras gyvenimo tempas, žmonių užimtumas, tačiau manau, kad prisideda ir pasikeitusi atsisveikinimo forma.
Kai vyksta tradicinis pašarvojimas, žmonės turi laiko ateiti, pabūti, išreikšti pagarbą velioniui bei jo šeimai, o šiandien kartais nutinka taip, kad žmogus iš morgo išvežamas tiesiai kremuoti.
Vieni surengia atsisveikinimą prieš kremaciją, kiti to nebedaro, todėl paties atsisveikinimo laiko tampa mažiau, o kartu mažėja ir galimybė bendruomenei būti šalia gedinčiųjų“, – sakė jis.
Ar kunigas gali atsisakyti laidoti kremuotą žmogų?
Pasidomėjus, ar kunigas gali atsisakyti laidoti kremuotą žmogų, M. Šlaustas pabrėžė, kad tokia praktika negalima.
Anot jo, jeigu žmogus buvo tikintis, pakrikštytas Katalikų bažnyčioje, tuomet vien dėl to, kad buvo kremuotas, kunigas negali atsisakyti jo laidoti.
„Kremacija savaime nėra kliūtis bažnytinėms laidotuvėms. Žinoma, gali būti kitų priežasčių ar aplinkybių, tačiau pats kremavimo faktas tokios teisės nesuteikia, todėl žmonės neturėtų manyti, kad pasirinkę kremaciją jie neteks galimybės būti palydėti pagal bažnyčios tradiciją“, – nurodė jis.
M. Šlaustas paaškino, kad bažnyčios tikslas – kviesti žmogų gerai ir atsakingai apsvarstyti tokį sprendimą. Nors, pasak jo, kiekviena situacija skirtinga, kiekviena šeima turi savų aplinkybių, vis tik svarbu, kad atsisveikiniams neprarastų savo esmės.
„Net jeigu žmogus bus kremuojamas, verta išlaikyti bent dalį tradicijų: skirti laiko budėjimui prie velionio, maldai, buvimui kartu su artimaisiais. Tas laikas yra labai svarbus tiek gedėjimo procesui, tiek žmogaus vidinei ramybei“, – sakė jis.
Laidojimas kolumbariume – ar tam pritaria tikėjimas?
Dar viena nauja tendencija kapinėse – laidojimas kolumbariumuose. Pašnekovas nurodė, kad tai, ar žmogus bus laidojamas žemėje, ar kolumbariume – didelio skirtumo neturi.
„Svarbiausia, kad išliktų pagarba žmogui ir sakralus santykis su jo palaikais. Bažnyčia pabrėžia, kad urna turi būti laikoma pagarbioje vietoje, kuri būtų tinkama maldai ir atminimui.
Kremacija yra pagreitintas žmogaus kūno suirimo procesas, tačiau tai nepanaikina būtinybės gerbti žmogų po mirties. Būtent pagarba ir orumas čia yra svarbiausi dalykai“, – pranešė jis.
Vis tik M. Šlaustas mato tam tikrų niuansų dėl kolumbariumų. Pasak jo, nėra aišku, kas lauks žmogaus palaikų, jeigu už jų vietą kolumbariume artimieji nebemokės.
Jis kėlė klausimus – kas rūpinsis urnomis, kur jos bus perkeliamos, kaip bus užtikrinama pagarba mirusiajam?
„Su tradiciniu kapu situacija aiškesnė: net jei kapas apleidžiamas, žmogus lieka palaidotas žemėje. O kolumbariumų atveju vis dar neturime labai daug ilgalaikės patirties. Todėl natūralu, kad kyla įvairių klausimų dėl ateities.
Vis dėlto svarbiausia ne tai, ar žmogus palaidotas karste, ar urna laikoma kolumbariume. Svarbiausia, kad būtų išsaugota pagarba mirusiajam, sakralumas ir suvokimas, jog kalbame apie žmogų, o ne tik apie administracinį ar praktinį klausimą. Tai, mano manymu, yra pati svarbiausia šios temos dalis“, – pranešė jis.
